Svarbiausi karai Lietuvos istorijoje
Ar žinote, kiek mūsų valstybės istorijoje kariavome? Čia labiausiai tiktų išsireiškimas – su visais ir visur. Per ~800 valstybės gyvavimo metų, į rimtesnį karinį konfliktą progų įsivelti rasdavome visada. Taip, ko gero buvo dėl kelių priežasčių. Mūsų nenoras pasiduoti ir užsienio valstybių požiūris į Lietuvą, Lenkiją ir visą šį regioną, kaip į lengvą grobį. Lietuva ir visas Pabaltijo regionas lengvai niekad nekrito po priešininkų kojomis, todėl daug karų esame laimėję. Pralaimėti taip pat teko, tačiau to, karyboje neišvengsi. Taigi, kokie gi karai Lietuvos istorijoje buvo svarbiausi? Skaitykite ir sužinokite.
LDK ir Lenkijos kampanijos prieš Kryžiuočius (XIV-XV a.)
Jeigu kalbėtume apie grėsmes Lietuvai ir Lenkijai viduramžiais, krikščioniškieji vokiečių ordinai būtų turbūt pirmoje vietoje. Grasinę pavergti Lenkiją ir nušluoti LDK nuo žemės paviršiaus, Ordinai kėlė didelę baimę pagoniškai Lietuvai. Vėliau, priėmusi krikštą, nuo agresijos ji vis tiek neatsigynė. Neapsikentę lietuviai ir lenkai stojo į ginkluotas kovas su priešais. Beveik visus mūšius ir karus laimėjo, o kryžiuočiai po truputį išnyko. Jų teritorija buvo pavergta, tačiau nebuvo lenkinama ar lietuvinama. Didelė klaida iš mūsų pusės, jeigu žiūrėtume istoriškai, kadangi Prūsija vėliau buvo viena iš jėgų sulaužiusių Abiejų Tautų Respubliką ir suvienijusių Vokietiją. Tinkamai užėmus ir politiškai integravus šias provincijas į LDK ir Lenkijos gyvenimą, tikriausiai būtų pavykę išvengti bėdų vėlesniuose amžiuose.Lietuvos – Maskvos karai (1492-1537m.)
Jeigu šių karų eiga būtų vykusi LDK naudai, dabar galbūt nekalbėtume apie tokią Europą ir pasaulį, kuris susiformavo dominuojant Rusijai, ko gero, viskas būtų buvę kitaip. Realybėje tai Maskva labai norėjo, kad LDK nesuartėtų su Lenkija, o glaustųsi prie vis stiprėjančios kaimynės iš rytų. Didžioji dalis slaviškosios LD bajorijos, kartais net ir pati karališkoji šeima turėjo glaudžių ryšių su Maskva, bet pasiduoti įtakon nenorėjo. Trintis pasienyje vyko nuolat, o vienas neprognozuojamas įvykis vienoje arba kitoje barikadų pusėje iššaukdavo karą. Didesnė teritorija ir gyventojų skaičiumi Maskva dažnai nusileisdavo LDK pajėgoms ginkluotės kokybe ir taktikomis, tačiau laikui bėgant pritraukdavo vietinius slavų bojarinus iš rytų LDK į savo pusę. Taip, per 40 metų ir penkis karus Maskva visiškai perėmė iniciatyvą ir užsitikrino dominavimą slaviškose žemėse. Na, o LDK po truputį ėmė silpnėti ir niekad nebebuvo tokia didelė grėsmė.ATR – Rusijos karas (1605-1618m.)
Šis karas galėjo tapti posūkio tašku, kuriuo pasinaudojusi, ATR galėjo vėl susigrąžinti įtaką regione bei diplomatiškai suvaldyti parako statinę Rusijoje, kuri sprogo su didele jėga. Deja, elgesys užimtose teritorijose nebuvo didvyriškas. Deginami kaimai, keliamas chaosas tarp gyventojų, remiamas pilietinis karas dėl sosto (kuris vyko Rusijoje tuo pat metu) bei siekis uždėti sau pavaldžiam carui karūną – iššaukė didelį Rusijos bojarinų pyktį. Galų gale jie susivienijo ir išvarė lenkus bei LDK būrius iš Maskvos ir atlaikė agresiją. Nors prarado Smolenską, Černigovą ir daug teritorijos vakarinėje šalies dalyje, po šio karo Rusija nusitaikė rimtai susidoroti su tikra rakštimi tapusia Abiejų Tautų Respublika. Kitaip sakant – pabaigos pradžia.Švedų tvanas ir karas su kazokais (1648-1661m.)
Jeigu XVII a. pradžia Rusijoje vadinama „Bėdų laikmečiu“, tai XVII a. viduryje, iškart po Rusijos atėjo eilė ir Abiejų Tautų Respublikai. Pietuose gyvenantys kazokai nesimėgavo lenkų opresija ir dominavimu. Jų manymu, Rusijoje gyvenantys kazokai turėjo geresnę valdžią, todėl dabartinės Ukrainos teritorijoje prasidėjo kazokų sukilimas. Pastarieji norėjo gauti Rusijos caro globą. Šis pasinaudojo tuo kaip pretekstu ir, kartu su Švedija užpuolė ATR. Užimtas Vilnius, Varšuva, Krokuva, beveik viskas išskyrus mažą lopinėlį teritorijos prie Karpatų kalnų. Užpuolikai siaubė viską, o vietinė armija pasirodė bejėgė. 1655 metais LDK formaliai net stengėsi pasitraukti iš Liublino Unijos ir anuliuoti Respublikos egzistavimą, tačiau galų gale to padaryti nepavyko. Po šių, skaudžiai pralaimėtų karų ATR neteko visos Rytų Ukrainos ir Kijevo bei niekad pilnai ir nebe atsigavo.Didysis Šiaurės karas (1700-1721m.)
Šiame kare, viena prieš kitą kariavo Švedijos ir Rusijos koalicijos. Abiejų Tautų Respublika stengėsi palaikyti maksimalų neutralumą, tačiau to padaryti nepavyko. Pradžioje, biudžeto skylės buvo lopomos leidžiant užsienio armijoms už tam tikrą mokestį judėti ir steigti bazes ATR teritorijoje. Švedija matė, kad karo taip paprastai nelaimės, todėl nusprendė atakuoti Lenkiją-Lietuvą ir persivesti juos į savo pusę. Nors karalius Augustas II ir turėjo sudaręs taiką ir sutartį su Rusija, jis buvo išguitas iš sosto, o naujai atėjęs Stanislovas Leščinskis jau prisijungė prie Švedijos koalicijos. Su ja pralaimėjo labai skaudų ir ilgą karą, o ATR ėmė artėti prie visiško savo saulėlydžio.ATR – Rusijos karas (1792m.)
Sužinoję apie siekį padalinti Abiejų Tautų Respublikos teritoriją jau antrą kartą, vietiniai didikai ir įtakingi žmonės, kartu su valstiečiais stojo kovon prieš Rusiją, pagrindinę padalijimų kurstytoją. Deja, prastai ginkluoti ir labai nestabilios valdžios vargiai remiami pusiau profesionalūs kariai pralaimėjo gerokai kuklesnei, bet reguliariai rusų kariuomenei. Su šiuo pralaimėjimu beveik galutinai išnyko senoji Abiejų Tautų Respublika, o kartu ir senosios Lietuvos samprata. Atėjo laikas keistis, kadangi Lietuva beveik visiškai išnyko iš žemėlapio, o Rusija įgyvendino savo ~200 metų senumo tikslą sužlugdyti ATR.1830-1831m. ir 1863-1864m. sukilimai
Šie du sukilimai, o ypač tas, kuris įvyko 1863-1864 metais, padėjo susikurti moderniai lietuvių tautai. Šiais sukilimais siekta atgaivinti jau kelis dešimtmečius nebegyvuojančią Abiejų Tautų Respubliką. Ji turėjo būti kiek kitokia, tačiau tiek lietuviai, tiek baltarusiai, lenkai ir žemaičiai norėjo būti vėl nepriklausomi. Deja, po antrojo sukilimo, kuris ir vėl pasibaigė nesėkmingai sukilėliams, caro valdžia nusprendė mūsų tautą rusinti ir galutinai pavergti. Tai padėjo pamatą pogrindinei kovai ir giliai neapykantai carui. Po šių sukilimų/karų atsirado terpė, kurios dėka paplito lietuviška kultūra, raštas, išsivystė inteligentija.Nepriklausomybės kovos (1918-1920m.)
Šių kovų rezultatas – demokratiška ir nepriklausoma tarpukario Lietuva bei, tikriausiai, ir sėkmingas Lietuvos atkūrimas 1990 metais. Laimėta beveik visuose frontuose – prieš sovietus, bermontininkus ir net pavyko atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos. Laimėta, deja, ne visur. Ant menčių mus paguldė ir Vilnių atplėšė kaimynai lenkai, kurie buvo įtūžę dėl naujosios Lietuvos valdžios leidimo sovietų armijai laisvai žygiuoti per Lietuvos teritoriją. Lenkija tuo metu kariavo prieš sovietus. Su Lenkija politiniai santykiai iki pirmojo pasaulinio karo buvo gana draugiški. Vis dėlto, perversmų ir valdžių keitimosi sūkuryje – dvi kaimynės ir istorinės sąjungininkės labai smarkiai susipyko. Lenkija atplėšė istorinę sostinę Vilnių, o iš Lietuvos ir susilaukė diplomatinės izoliacijos iki 1938 metų. Vis dėlto, Nepriklausomybės kovų rezultatas yra labai didis. Tai – nedidelė, bet gyva ir funkcionuojanti Lietuvos valstybė, sukurta, galima sakyti, iš nieko.Antrasis Pasaulinis karas (1939-1945m.)
Po Didžiojo Šiaurės karo, Lietuvai sunkiai sekėsi pasirinkti tas puses karuose, kurios būtų laimėtojos. Nepriklausomybės kovų įkarštyje mėginta šlietis prie Vokietijos – pastaroji pralaimėjo Pirmąjį Pasaulinį karą. Vėliau sudarytas Litbelas – komunistai pralaimėjo lenkams. Na, o pasirinkimas, kuris tikriausiai davė mažiausiai naudos – neformali pogrindinė valdžios organų sąjunga su Vokietija 1941-1944 metais. Nors kolaboravo tik dalis žmonių, tai stipriai jautėsi valstybės gyvenime. Labai ryškūs genocido pėdsakai, vėliau nuteisti daugybė karo nusikaltėlių, o Lietuva pavirto į vieną iš labiausiai nacių giriamų valstybių sąjungininkių rytų bloke. Deja, kito būdo nei talkinti Vokietijai, siekiant atkurti Lietuvą, niekas nerado. Teko talkinti vokiečiams, kurie miglotai, bet žadėjo nepriklausomybę nuo kariniu būdu atėjusių ir trėmimus bei represijas vykdžiusių sovietų. Galų gale, besibaigiant karui, kada jau buvo aiškus nacių pralaimėjimas, Lietuvoje vėl pradėtos vykdyti represijos prieš nacionalistus, karo nusikaltėlius ar tuos, kurie buvo tuo įtariami, kartais be jokių rimtų įrodymų... Viena baisi valdžia pakeitė kitą. Po šio karo buvo sunaikinta arba ištremta labai daug žmonių, o pačioje Lietuvoje stojo komunizmas, kuris dominavo dar 45 metus. Vis dėlto, po karo Lietuvai atiduotas Vilnius vėliau leido atkurti nepriklausomą valstybę su istorine jos sostine.
įvertinimas 4.5 / 5
Parašė Povilas Mančinskas 2018 m. rūgpjūčio 23 d., perskaityta 8 626 k.
Visi straipsniai priklauso idomu.lt naujienų svetainei. Be sutikimo kopijuoti draudžiama.