ĮDOMU.LT - įdomiausios naujienos ir geriausi straipsniai

Kosmosas yra tokia plati erdvė, jog mūsų protui sunku įsivaizduoti kur jo pradžia ir kur jo pabaiga. Kosmosą sudaro daugybė žvaigždžių sistemų apie kurias skrieja įvairiausios planetos. Mes gyvename saulės sistemoje apie kurią, rodos, beveik viską žinome, tačiau yra labai daug keistų dalykų, kurių mokslininkai dar nesugeba paaiškinti.

10. Jupiterio audros atrodo kaip aviliai

Ciklonai egzistuoja daugelyje planetų, kurių atmosferoje yra debesys ir drėgmė, įskaitant mūsų planetą. Žemėje audroms yra suteikiami vardai. Priklausomai nuo to kur mes gyvename, jos gali būti vadinamos uraganais arba taifūnais. Mūsų planetoje audros turi apvalią formą, kurios centre yra akis (joje dangus dažnai yra giedras). Tačiau dujinėse planetose audros visai kitokios. Mokslininkai pastaruoju metu vykstant audroms Jupiterio abiejuose poliuose pastebėjo keistą reiškinį. Audros šioje planetoje yra šešiakampės formos, tarsi būtų susiformavusi korinė struktūra. Jupiteris nėra vienintelė dujinė planeta, kurioje audra būtų šešiakampės formos. 1988m. mokslininkai atrado milžinišką šešiakampį cikloną viename iš Saturno polių. Tačiau šios audros Jupiteryje yra unikalios. Nemažai buvo iškelta teorijų dėl ko atsiranda tokios formos audros, tačiau nebuvo priimtas vieningas atsakymas, todėl iki šiol tai lieka paslaptimi.

9. Saturno palydovas Japetas panašus į graikinį riešutą

Įsivaizduokite, kad vietoje visų žemėje bet kur išsidėsčiusių kalnų būtų sudaryta per pusiaują viena ilga kalnų grandinė. Taip yra Saturno palydove Japete. Šio kalno aukštis siekia net 20 kilometrų, kuris yra daugiau nei dvigubai didesnis už Everestą. Saturno mėnuliui kalnų grandinė suteikia aiškią ir gana neįprastą graikinio riešuto formą. Mokslininkai dar iki šiol negali paaiškinti kodėl tokia grandinė egzistuoja. Kai kurie mano, kad tai galėjo būti žiedų likučiai (panašūs į Saturno žiedus), kurie galų gale nukrito į palydovo paviršių. Kiti mano, kad šie kalnai atsirado iš ankstesnio mėnulio nuolaužų. Vis dėlto aišku, kad palydovas Japetas yra vienas įdomiausių Saulės sistemos objektų.

8. Frankenšteino mėnulis pavadintas Miranda

Vienas neįprastų Saulės sistemos mėnulių yra planetos Urano palydovas Miranda, kuris yra deformuotas. Šio palydovo paviršius yra labai nelygus, kuris pilnas kraterių ir gilių kanjonų, kuriam suteikia raukšlėto paviršiaus vaizdą. Yra keletas teorijų apie tai, kodėl Miranda primena pamišusio mokslininko bandymų lauku. Viena iš teorijų yra ta, kad Urano mėnulis galėjo patirti nemažai išorinių poveikių, dėl kurių palydovo paviršiuje atsirado daug vadinamų randų. Tai galėjo būti asteroidai ar kometos. Kita teorija yra ta, kad Urano gravitacija paskatino neįprastą palydovo vulkaninį aktyvumą, dėl kurio paviršius tapo išdarkytu.

7. Neptūnas spinduliuoja daugiau šilumos nei gauna

Pagal teoriją, kurią daugelis mūsų žino, jog kuo toliau planeta skrieja nuo saulės, tuo šalčiau joje bus. Pažvelkime į Plutoną, šioje nykštukinėje planetoje aukščiausia temperatūra yra -223 laipsniai pagal Celsijų ir mokslininkai mano, kad kažkada ši nykštukinė planeta turėjo skysto azoto upes. Neptūnas oficialiai yra tolimiausia planeta saulės sistemoje neįtraukiant Plutono į šį sąrašą. Nors tai nėra atogrąžų rojus, tačiau Neptūno planetos paviršiaus temperatūra nepasiekia daugiau kaip -200 laipsnių pagal Celsijų. Mokslininkai mano, kad Neptūnas kažkaip spinduliuoja dvigubai daugiau energijos nei gauna iš saulės. Astronomai į tai neturi jokių atsakymų. Teoretikai mano, kad tokia temperatūra yra dėl to, jog planetoje nuolatos vyksta deimantų lietus. Iš dalies galima manyti, jog tai tiesa, nes Neptūno atmosferoje labai didelis metano dujų tankis, kuris suspaudžia vandenilį ir anglį, o iš to susidaro deimantai, kuriais pradeda lyti. Jie krisdami iš viršaus į apačią gamina šilumą dėl atsiradusios trinties su tankia atmosfera.

6. Plutonas rodos turi neišsenkantį azoto kiekį

Plutonas yra toks mažas, kad jam sunku turėti tokią gravitaciją, kuri išlaikytų atmosferą. Dėl planetos silpnos gravitacijos, ji praranda šimtus tonų atmosferoje esančio azoto. Tai vyksta nuolat ir mokslininkams kelia klausimą kaip Plutone dar nesibaigė azotas. Viena iš pagrindinių mokslininkų teorijų yra tokia, jog Plutono gelmėse slypi tam tikri geologiniai procesai, kurie gamina azotą, tačiau tikslus atsakymas į šį klausimą vis dar lieka nepateiktas.

5. Saulės sistemos pakraštyje gali būti devintoji planeta

Kai kurie astronomai mano, jog saulės sistemoje gali būti devintoji planeta. Deja, jie nekalba apie Plutoną. Astronomai Koiperio juostoje pastebėjo keletą neporinių gravitacijos nesutapimų. Šios gravitacinės anomalijos gali būti paaiškintos didelės planetos buvimu. Ta planeta buvo pavadinta „Devintąja planeta“. Šios planetos egzistavimą sudėtinga įrodyti, nes ji bus išoriniuose saulės sistemos regionuose, todėl ją sunku rasti net ir su pažangiausiais teleskopais. Astronomai apskaičiavo, kad jeigu ši planeta ir egzistuoja, tai ji bus ledo planeta, maždaug tris kartus didesnė nei mūsų žemė.

4. Metanas Marso paviršiuje

Nors buvo nustatyta, kad metano yra daugelyje planetų, tačiau astronomus vis iš naujo nustebina, kai jo tik atrandama. Metanas yra vienas iš šalutinių gyvybės produktų. Tačiau metanas taip pat gali būti sukurtas nebiologinėmis priemonėmis, taigi tai negarantuoja gyvybės egzistavimo. Marsas neturi tokio didelio kiekio metano kaip žemėje, tačiau jo mažas kiekis rastas Marso paviršiuje ir įdomiausia tai, jog tas kiekis dažnai keičiasi. Be to, šie metano kiekio pokyčiai vyksta tam tikrais sezonais. Mokslininkai turi keletą teorijų apie tai kas tą kaitą sukelia. Pavyzdžiui, metaną akmenys gali absorbuoti ir vėliau jį vėl išleisti priklausomai nuo sezono. Žinoma, įdomiausia teorija yra ta, kad metano pokyčius sukelia gyvybė. Jeigu taip yra, tai greičiausiai bus bakterijos, kurios gyvena Marso grunte.

3. Viršutinė saulės atmosferos dalis yra daug karštesnė už paviršių

Švelniai tariant, saulės paviršius yra gana karštas, temperatūra siekia apie 5500 laipsnių karščio pagal Celsijų. Tačiau saulės atmosfera, kuri yra virš paviršiaus, dar vadinama saulės vainiku, gali būti keletą kartų karštesnė, t.y. temperatūra siekia nuo 1 iki 10 milijonų laipsnių pagal Celsijų. Saulės vainikas yra blankus, todėl jį galima matyti tik saulės užtemimo metu. Taigi kyla klausimas, kodėl jis yra karštesnis už saulės paviršių? Mokslininkai neturi tikslaus atsakymo į šį klausimą. Buvo iškelta keletas teorijų. Viena iš jų yra, kad tai gali sukelti milijonai nano dydžio saulės spinduliai, kurie kas sekundę atsiranda ant saulės paviršiaus ir spinduliuoja energiją iš paviršiaus į viršutinę atmosferą.

2. Mūsų saulės sistema iš tiesų gali būti didesnė už daugelį žvaigždžių sistemų

Mūsų saulės sistema kosmose šiek tiek gali kelti netvarką. Astronomai nustatė, kad kitose žvaigždžių sistemose paprastai visos planetos yra panašaus dydžio ir orbitose yra išsidėsčiusios reguliariai. Mūsų saulės sistema neturi vienodumo. Galime palyginti mūsų didžiausias ir mažiausias planetas, pavyzdžiui, Jupiteris yra didesnis už Merkurijų daugiau nei 28 kartus. Apimties požiūriu, į Jupiterį mes galėtume sutalpinti daugiau nei 24 000 Merkurijų. Be to, atstumai tarp planetų nėra vienodi, kaip pavyzdžiui, kitose žvaigždžių sistemose. Astronomai nėra tikri kodėl mūsų saulės sistema tokia unikali. Kai kurie spekuliuoja, kad dėl to kalti Jupiteris ir Saturnas, nes jie turi milžinišką gravitaciją.

1. Veneros švytėjimas

1643m. pirmą kartą buvo pastebėtas Veneros švytėjimo fenomenas, kuris priminė pelenų švytėjimą. Toks švytėjimas apšviečia tamsiąją planetos pusę, todėl tai galima pamatyti per teleskopus. Toks švytėjimas sukėlė diskusiją tarp mokslininkų. Švytėjimą galima būtų apibūdinti taip pat kai iš žemės atsispindėjusi šviesa apšviečia Mėnulio tamsias vietas. Tokia teorija galiotų, jeigu Venera turėtų palydovą, kuris būtų nutolęs panašiu atstumu kaip mėnulis nuo žemės. Astronomai bandė nufotografuoti šį švytėjimą, tačiau nepavyko, nes tas švytėjimas įvyksta atsitiktinai. Daugelis mokslininkų atsisakė bandyti paaiškinti šį reiškinį.