ĮDOMU.LT - įdomiausios naujienos ir geriausi straipsniai

Įdomūs straipsniai apie kosmosą, gyvūnus, šalis ir pasaulį. Neįprasti faktai apie žmones, jų nutikimus ir atradimus.

Trėmimai ir represijos sovietų okupacijos metu


1940 metų birželio 15d. nutrūksta 22 metus gyvavusios bei augusios nepriklausomos tarpukario Lietuvos istorija ir prasideda kruvina, kraupi ir žiauri sovietinė okupacija. Kankinama ir represijomis spaudžiama lietuvių tauta (ar bent didžioji jos dalis) greitai pradėjo nemėgti šio rėžimo, tad Antrojo pasaulinio karo metais nemaža dalis tautiečių talkino naciams kaip baltaraiščiai, savanoriai kolaborantai, siekdami atkurti nepriklausomą Lietuvą ir užkirsti kelią tolesnei sovietizacijai. Deja, karą vokiečiai pralaimėjo, o per visą Europą kontrpuolimą paleidusi raudonoji armija greitai užgožė ketinimus skelbti nepriklausomybę ir vėl ėmėsi represijų prieš lietuvių tautą.

Kodėl kentėjome tik mes?


Toks teiginys toli gražu nėra tiesa. Svarbu suprasti, jog į 4-5 dešimtmečių sandūros politinę mėsmalę pateko kone visa Europa. Diktatūros, genocidai, etniniai valymai ir visi kiti protu nesuvokiami žiaurumai buvo būdingi XXa. pirmos pusės Europai. Visą XXa. pradžią Austrijoje-Vengrijoje Balkanų separatistai spjaudėsi ugnimi, carinėje Rusijoje kilo revoliucija ir net pati caro šeimyna sulaukė brutalių mirties bausmių, revoliucingi lyderiai sėsdavo į kalėjimus pačioje demokratijos šerdyje - Vakarų Europoje, o mūsų šalyje buvo šaudomi ir kitaip šalinami A.Smetonos autoritariniam rėžimui neparankūs asmenys (keturi komunarai ir t.t.).

Tačiau po Pirmojo pasaulinio karo, nors ir po kovų su Sovietų Rusija, Lietuva tapo nepriklausoma, suverenia valstybe. Deja, netekus Vilniaus pradėta glaustis prie Sovietų Rusijos ir Vokietijos, tikintis svarios paramos atgaunant Vilnių. Sovietų Sąjunga pačio prezidento buvo vadinama drauginga valstybe, kuri 1939m. atidavė Vilnių, istorinę ir teisėtą sostinę Lietuvai. Deja, tokios dovanos kaina buvo didžiulė, rašytiniais susitarimais naciai ir sovietai pasidalino rytų Europą ir savo pasiglemžtuose kraštuose ėmė vykdyti represijas, valymus.

Žydai - kolaborantai


Esti populiari nuomonė ir mitas, kad Lietuvoje toks didelis skaičius žydų buvo nužudyti todėl, kad vietinius gyventojus per pirmąją sovietinę okupaciją raudoniesiems įduodavo žydai, kurie gaudavo aukštas pareigas KGB ir kitose tarnybose. Kadangi dokumentai lieka slapti, sunku teigti ar nuneigti tokią konspiraciją, bet dauguma istorikų ir ekspertų teigia, kad toks tremčių suvertimas žydams yra neteisingas. Tarp KGB pareigūnų buvo labai mažai žydų, o ir pačius žydus Rusijoje nuo seno nelabai mėgo, tačiau atėjusias negandas buvo patogu suversti kažkam, norint pakurstyti tautą kovoti, gintis nuo apgavusio ir žiauraus „ruso“, padėti Vokietijai, kuri žadėjo parūpinti nepriklausomybės atgavimą. Tai tik nuomonė ir drąsiai teigti, kaip buvo tada, negalima, nes tai tikrai sunkiai interpretuojamas istorijos tarpsnis, tačiau tikrai suversti visų Lietuvos to meto negandų ant žydų, kaip tą darė tarpukario gyventojai – nebūtų tikslinga.

Pagal skaičius per karą nuo nacių daugiausiai kliuvo lenkams, žydams, čigonams ir slavų kilmės žmonėms. Žydai nebuvo mėgstami ir Sovietų Rusijoje, tačiau ten jų į žudymo stovyklas nieks nevarydavo, tad jie visais būdais stengėsi atremti vokiečių invaziją, o geriausias galimybes tam neleisti turėjo Sovietų Sąjunga. O nuo sovietinių represijų daugiausiai nukentėjo: ukrainiečiai, lenkai, vokiečiai, procentaliai: lietuviai, totoriai, kazokai, kazachai ir aristokratai bei turtingi ar išsilavinę rusai, vadinamieji "buožės".

Kiek gi buvo ištremta?


Lietuvai šio laikotarpio metai toli gražu nepraėjo lengvai. Per karą netekome ~370,000 gyventojų (iš jų maždaug 210,000 arba 92% visos Lietuvos žydų) ir beveik 13% visų valstybės (su naujai atgautu Vilniaus kraštu) gyventojų. Tiesa ta, kad šie skaičiai šiek tiek didesni, nei turėtų būti, nes Vilnius tebuvo Lietuvos sudėtyje kelerius metus ir didžioji dalis tų netekčių iš sostinės regiono priskaičiuojamos Lietuvai, tačiau tarp tų žmonių daug Lenkijos piliečių ar etninių lenkų.

Prie karo sukeltų netekčių prisidėjo ir pirmosios bei antrosios sovietinės okupacijos tremtys. Skaičiuojama, kad 1940-1953m. laikotarpiu apie 130,000 žmonių, 70% moterų ir vaikų, buvo Stalino išsiųsti į Sibirą, daugiausiai į Irkutsko ir Krasnojarsko regionus. 1948m. gegužės 22d.  įvyko didžiausias masinis Lietuvos gyventojų trėmimas – į gūdžią Rusijos rytinę dalį išsiųsta ~40 tūkst. žmonių. Procentaliai - tai nepalyginamo žiaurumo akcijos prieš Lietuvos populiaciją, siekiant ją „apvalyti“, tačiau tikslių skaičių nustatyti beveik neįmanoma, nes dokumentai slapti, o liudininkų apklausti niekas nesiruošė, jų gyvųjų tarpe vis mažiau. Taip pat buvo ir gulagai, į kuriuos buvo tremiami politiniai kaliniai ir partizanai, tad vien sovietų rėžimo iš Lietuvos deportuotų asmenų skaičius priartėja prie 300 tūkstančių. Per 13 metų Lietuva neteko beveik 0.6 milijono gyventojų (~20.5%), arba daugiau nei dabar gyvena Kaune, Klaipėdoje ir Alytuje kartu sudėjus...


Skaičiuojama, kad iš viso visoje Sovietų Sąjungoje beveik 6 milijonai žmonių neteko savo gyvenamosios vietos (1940-1951m), iš kurių iki 1.5 milijono žuvo.

Iš mūsiškių ištremtųjų, apie 60,000 grįžo į tėvynę, ~30,000 buvo uždrausta grįžti Lietuvon, o dar ~30,000 mirė tremtyje.

Represijos pokariu


Negyvenusiems tuo, sovietinės okupacijos laikotarpiu, sunku suvokti kokiais mastais ir būdais buvo vykdomos represijos ir spaudimas. Šiais laikais neįvertiname, kokia didžiulė dovana yra spaudos ir žodžio laisvė, kurios sovietinė liaudis, deja, neturėjo. Skaičiuojama, kad iki 10% Lietuvos gyventojų vienaip ar kitaip teikė duomenis KGB ar kitoms SSRS saugumo institucijoms. Tai buvo informacija apie nepalankius politinius judėjimus, medijų iš vakarų sklaidą bei kitas, rėžimui nepalankias mintis bei idėjas.

Tačiau net ir mūsų valstybėje šnipinėjimas ir persekiojimas nebuvo labai baisūs, palyginus su VDR (Vokietijos Demokratine Respublika arba tiesiog Rytų Vokietija). Nors tikslių skaičių pateikimas sunkus, bet manoma, jog apie pusė (taip – beveik 50%) visų VDR gyventojų nuolat teikė informaciją saugumo tarnyboms savo šalyje. Taigi kas antras Rytų Vokietijos gyventojas buvo šnipas, todėl ši valstybė neretai vadinama „Šnipų rojumi“ arba panašiais pavadinimais.


Lietuvoje represijos buvo daugiau kultūrinės ir po Stalino valdymo nebebuvo tiek daug smurtinių nusikaltimų, daugiau klestėjo politiniai ir dokumentiniai susidorojimai, pavienių subjektų paskelbimas psichiniais ligoniais, šmeižtas, neteisingi įkalinimai ir kiti metodai.
Mūsų valstybėje buvo gana ryškus pogrindinis disidentų judėjimas. Užsienio lietuviai kūrė judėjimus: A.Terlecko „LLL“, Lietuvos Helsinkio grupė ir kiti. Tautiečių tarpe išgarsėjo nauji, išsilaisvinimą, priespaudos neigimą ir kovą simbolizuojantys asmenys. Romas Kalanta, Nijolė Sadūnaitė, Sigitas Tamkevičius ir daug kitų spalvingų bei ryškių asmenybių. Deja, su dauguma iš jų buvo stengtasi susidoroti, kai kurie net atidavė savo gyvybę.

Disidentinis judėjimas Lietuvoje, skirtingai nei kitose SSRS dalyse buvo glaudžiai susietas su religija. Kaip žinome, Sovietų Sąjungoje vyravo ateizmo ir religijos menkinimo politika, tad katalikiška įtaka rėžimui nepaklūstantiems disidentams tikrai erzino SSRS KP. Visgi disidentinis judėjimas greitai nugrimzdo užmarštin, bet padėjo pamatus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ir nepriklausomybės nuotaikų atsiradimui.

Ideologija „prie ruso buvo geriau“


Negalima sakyti, kad gyventi tada nebuvo įmanoma. Nemokamas mokslas, pigus kuras, nemokami nauji butai, nemokama medicina, garantuotas darbas ir kaip ant mielių auganti infrastruktūra bei gyvenamieji namai turėjo skatinti sovietinę liaudį atsiduoti ideologijai. Bet, informacijos sklaida tiesiog per daug galinga ir nuo lietuvių bei kitų SSRS piliečių nepavyko nuslėpti to, kad čia vyrauja žiauri korupcija, yra beprotiškas net ir pakankamai bazinių produktų stygius, nėra galimybių kurti verslą, praturtėti, žodžio ir minties laisvė smarkiai apribota. Tačiau žmonės patirdavo tikrai mažiau streso, nors gyvenimo kokybė ir buvo nepalyginamai prastesnė.

Per šaltąjį karą visais būdais kovojęs komunizmas, naudojęs ir trėmimus, ginklą, fizinę jėgą, represijas ir kitas pykčio formas, bent jau Sovietų Sąjungos ribose – krito. Apie trėmimus ir represijas naudinga žinoti skaičius bei miglotas traktuotes, tačiau svarbiausia neleisti pykčiui apakinti ir priimti tai kaip pamoką, kuri leis Lietuvai ateityje nenukentėti, o suklestėti, kadangi pamokos jau išmoktos.

Galime pasidžiaugti, kad gyvename ramesniais laikais, kada vagonais mūsų artimieji nevežami į tolius, galime miegoti ramiai, žinodami, kad rytoj viskas vėl bus ten pat. Tačiau nepaskęskime akloje neapykantoje laikotarpiui, kada gyveno ir mūsų tėvai, seneliai, draugai. Išmokime į viską pažvelgti su grūdeliu optimizmo ir atlaidumo, tačiau nepamirškime ir žmogiškumo, kuris net ir sovietinių represijų metu leido lietuvių tautai augti.
Parašė Povilas Mančinskas 2018 m. sausio 08 d., perskaityta 251 k.
Visi straipsniai priklauso idomu.lt naujienų svetainei. Be sutikimo kopijuoti draudžiama.

Suradai klaidą ar neveikiančią nuorodą?

Pažymėkite problemos fragmentą pele ir paspauskite Ctrl + Enter.

Atsidariusiame lange aprašyk problemą ir išsiųsk pranešimą administracijai.

Panašūs straipsniai

Parašyk savo nuomonę

reload, if the code cannot be seen
Paskolų klubas

Kalendorius

«    Balandis 2018    »
PirAntTreKetPenŠešSek
 1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
30 

Kuri tema Jus labiausiai domina?

Euroecredit paskolos