Karas JAV, apie kurį nesate girdėję

Vietnamas, Afganistanas, Irakas, Antrasis pasaulinis, Pirmasis pasaulinis – turbūt tai tie didieji kariniai konfliktai, kuriuos prisimename, kai susimąstome apie tuos karus, kur dalyvavo JAV. Tituluojama geriausia pasaulio kariuomene ne sykį įrodė esanti nepajėgi suvaldyti konfliktų ir ne kartą patyrė fiasko, tačiau esti vienas konfliktas, kurį JAV laimėjo, bet apie kurį jūs tikriausiai nežinote.

1982 metais JAV krėtė imigrantų iš Kubos krizė. Jos ypatumus galite sužinoti iš 1983m. filmo „Scarface“, kuris puikiai parodo, būtent kokiais būdais imigrantai patekdavo į šalį. Didžiausia grėsmė ir imigrantų antplūdis slėgė pietinių JAV valstijų karalienę – Floridą, kurios teritorija yra tik apie 100km nuotoliu nuo Kubos. Imigrantai tiesiog atplaukdavo į Florida Keys salose esantį Ki Vesto (Key West) miestą ir automobiliu nukakdavo į pagrindinę valstijos dalį, o iš ten – kur tik akys mato. Iš Ki Vesto tą padaryti buvo lengva, nes tai yra miestas keturiose salose „Florida Keys“ vietovėje. Šios salos nėra aktyviai prižiūrimos, tačiau su pagrindine Floridos žeme juos jungia puikus greitkelis. Imigrantai greitai atrado šią skylę sienos kontrolėje ir ėmė ja mėgautis.

Florida Keys ir Ki Vestas, nors ir priklausė Floridai, iš tiesų gyveno pakankamai atskirą gyvenimą. Miestas su ~25 000 gyventojų priklausė nuo turizmo ir poilsiautojų bei atostogautojų. Būtent dėl to, kai JAV pasienio kontrolė nusprendė užtverti Ki Vestą su Florida jungiantį greitkelį, kad galėtų atlikti patikrinimus, pastarojo miesto valdžia įtūžo. Tai nebūtų taip blogai, jei būtų daugiau kelių iš šios vietovės ar tame viename eismas bent jau judėtų, bet JAV sienos kontrolė ėmėsi kitokių veiksmų.
Pirma, buvo pakabintas ženklas, simbolizuojantis tarsi į pagr. Floridos teritoriją įvažiuojantieji, patektų į naują šalį - „Welcome to the United States of America“, nors Ki Vestas buvo pilnavertė JAV dalis. Antra, kiekvienas automobilis buvo tikrinamas dėl imigrantų bei nelegalių narkotikų, kas užtrukdavo, nes patikras reikėdavo registruoti – pildyti popierius. Užtvertas kelias neleido atvežti net būtiniausių produktų į Ki Vestą, tad žmonėms teko rinktis - plaukti arba skristi...

Ki Vesto valdžia kreipėsi į federalinę JAV vyriausybę keletą kartų, tačiau buvo ignoruojama. Tad, nieko per daug nelaukę, miesto meras Denisas Wardlow kartu su miesto taryba 1982 metų balandžio 23d., būdamas vos 28-erių metų amžiaus, skelbia Floridos salyno nepriklausomybę nuo JAV. Taip gimsta Končo „Conch“ respublika, o jos gyventojai vadinti končiečiais. Tačiau tai dar ne geriausia dalis.
Tęsdamas savo planą, meras Wardlow iškart paskelbė karą prieš Jungtines Amerikos Valstijas, simboliškai sulaužydamas kietą kubietiškos duonos kepalą virš jūreiviškai apsirengusio vyro galvos. Končo respublika pasidavė po minutės ir iškart kreipėsi į JAV valdžią bei užsienio arbitražus, kad gautų vieną milijardą JAV dolerių paramos - kaip kompensaciją už dėl karo prarastas įplaukas iš turizmo. Tad techniškai šis karas tapo (ir vis dar yra) pačiu trumpiausiu karu kada nors vykusiu žemės planetoje. Klasifikuoti jį kaip karą galbūt galima, tačiau tai daugiau simbolinė reikšmė nei tikras karas. JAV vyriausybė šį diplomatinį vidinės politikos fiasko slėpė, tačiau laukė antra dalis...

JAV šios pseudo-respublikos nepriklausomybės niekad nepripažino ir visad ją laikė savo teritorijos dalimi, tad 1995 metais kaip pratybų dalį 478-asis JAV armijos rezervo batalionas simuliavo užsienio salos invaziją. Planas buvo išsilaipinti Ki Veste ir viską imituoti lyg ten esantys gyventojai būtų užsieniečiai – pratybų tikslais. Končiečiai pasirodė ne pėsti ir tas pats meras D.Wardlow sužadino tautos patriotizmą dar sykį. Aukštindamas pagarbą suvereniai respublikai ir naujai valstybei, ministras Wardlow sukurstė minią kovoti prieš atėjūnus skelbiant jiems pilną „končietišką karą“. Tai reiškė, kad armija turėjo būti apšaudyta vandens patrankomis ir apmėtyta kieta kubietiška duona... Taip ir buvo... Kadangi JAV armijai atrodė, jog jie „savo teritorijoje imituoja invaziją į svetimą teritoriją“, tačiau iš tiesų gavosi taip, kad jie imitavo invaziją į svetimą teritoriją, svetimoje teritorijoje be vietinės valdžios sutikimo. Todėl končiečiai turėjo pilną teisę gintis.
Gėdingai atsitraukę po vandens patrankų srovės ir kietų duonos kepalų liūties, armijos vyrai dingo. Kad ir kaip bebūtų keista, Končo respublika sulaukė oficialaus 478 bataliono ir JAV valdžios atsiprašymo ir pripažinimo dėl jos savarankiškumo. Pripažinimo lygmuo ginčytinas, tačiau Ki Vesto gyventojų akimis tai labai svarbus proveržis. Dabar šios respublikos šūkis „Pasaulinės įtampos mažinimas per humorą“ tikrai atspindi tai, kaip klostėsi šios valstybės egzistavimas. Paskutinis Končo diplomatinis žingsnis buvo grėsmingai skambanti aneksija. Mažoji pseudo-respublika aneksavo Septynių mylių tiltą, kuris buvo nebaigtas statyti dėl vadinamosios „wet feet, dry feet policy“  taisyklės. Tai reiškė, jog kadangi tiltas nebebuvo susietas su JAV teritorija, jis turėtų priklausyti tai valstybei, su kurios teritorija tiltas turi fizinį kontaktą.

Šiandien nuskridę į Ki Vestą pamatytumėte, kad oro uoste jus pasitiktų užrašas „Welcome to the Conch Republic“ – „Sveiki atvykę į Končo respubliką“, o visame mieste pilna atributikos, linksmai pašiepiančios dabartinę diplomatiją ir jos kvailybes. Ant kai kurių balkonų kabo respublikos vėliavos, parduodami suvenyrai. Svarbu paminėti, kad ši šalis turi reguliariąją armiją, laivyną ir oro pajėgas, kurių pagrindinė užduotis yra vieną kartą metuose atkurti didžiojo 1982 metų Jūros mūšį ir paimti Fort Jefferson fortą.